Erdvėvaikšta

13

Indėnė vedė mane per M. Ji net nepasivargino atsisukti, tad mano įgyjamos keistos formos liko paslaptimi. Mudvi tokiu greičiu artėjome prie kelionės tikslo, kad negalėjau pasakyti, pro kokius spalvotus žiedus prasiskverbėme ir kokiame matmenyje galų gale atsidūrėme.

Galiausiai nusprendžiau, kad toji vieta yra Žemėje, tačiau koks skirtumas, jeigu ji atrodė svetimesnė už bet kurią mano aplankytą vietovę? Stovėjome ant raudono plokščiakalnio, stūksančio virš lygios prerijos, kurios paviršiuje, kiek akys užmatė, niekas nejudėjo ir nekrutėjo. Kepinanti saulė lyg nirši akis dėbsojo virš rytinio horizonto, o pro medžius bei išdegintus krūmus besibraunantis vėjas kriokė it girtuoklis. Pasaulis iš visų pusių buvo susvilintas ir bauginantis, raudonas ir nuožmus, apsvaigęs nuo vienatvės bei apleistumo.

— Kam dar reikia M, kai regi šitai? — tarė Lamana, stovėdama ant uolos krašto ir šypsodamasi saulei. — Kai buvau visai maža, nenorėjau vaikščioti žiedais ir kiekvieną sykį klykdavau iš visų plaučių, kai kas nors mėgindavo mane prie jų privesti. Per mano aštuntąjį gimtadienį mama atsitempė mane į šią vietą. Jos manymu, pirmieji ir geriausi žiedvaikštos buvo indėnai. Ji paliko mane čionai ir prisakė negrįžti namo, nebent išžengčiau prieš mūsų duris tiesiai iš M. Tada pratupėjau čia šešis mėnesius.

Lamana man parodė, kur rasti vandens, kokios šaknys, lapai bei vaisiai yra valgomi, o tada apstulbino mane pamojuodama ranka ir pasišalindama. Visą naktį laukiau jos sugrįžtant, bet taip ir nesulaukiau, o rytui išaušus pagalvojau, kad tapau kažkokio indėnų eksperimento ar ko nors panašaus subjektu.

Per tas dienas saulė tapo man beveik asmeniu, despotiška motina, neišleidžiančia manęs iš akių, ir tik naktį pareigas perimdavo jos partneris gurguliuojantis vėjas. Plokščiakalnis pasižymėjo gydomąja savybe, kurios iki galo neidentifikavau, tačiau įtariau, jog tai gali būti visiška vietos izoliacija. Turėjau į valias maisto, vandens, saulės, vėjo, savų minčių bei nenoro kuo nors užsiimti, nebent liuokčioti ant neįtikėtinai aukštų atbrailų bei spoksoti į kraštovaizdį.

Prireikė savaitės, kol nukopiau iki antrosios stačių uolų linijos, kur aptikau dar daugiau tokios pat tuštumos. Čia egzistavo tiktai praeitis, o dabartis dar nepateko į apyvartą. Tokia tuštuma tiesiog negalėjo būti tikra.

Vieną naktį, kai pūtė neįprastai silpnas vėjas, mane pažadino šlamesys bei toks bjaurus kvapas, kad net užėmė krūtinę, tačiau netrukus mane vėl partiesė miegas, užslopindamas atmintį iki pat kitos popietės. Grįžusi į vietą, kur miegojau, apžiūrėjau uolas bei atbrailas, ieškodama kokių nors ženklų ar pėdsakų, ir užtikau kelias vietas, kur kažkas praeidamas aplaužė išvešėjusius brūzgynus.

Aš netikėjau drimbos egzistavimu, kol nepamačiau jos savo akimis. Atrodė, kad ant kalno praleistas laikas nutrynė visą realybę, palikdamas tiktai mane. Visa žemė priklausė man vienai. Vienintelis dalykas, grasinęs susprogdinti mano svajonių burbulą, buvo kažkurią dieną iš dangaus mėlynės išniręs lėktuvėlis, toks mažas bei įmantrus aparatas, kuris sykį apsuko kalną ir vėl pranyko virš prerijų. Daugiau jis nebegrįžo.

Vieną vakarą leidausi uolėtu, ligi tolei mano basų kojų nemintu taku, žinodama tik tiek, kad kažkur priekyje ir kiek žemėliau yra vienas iš kelių miško lopinėlių. Kadangi ėjau prieš vėją, įsibrovėlės kvapas užgulė mane dar gerokai prieš ją išvystant.

Jau beveik įveikusi tako vingį, staiga sukrėsta sustojau ir akimirką stypsojau it sukaustyta, kol galiausiai susizgribau šastelėti į šalį ir pasislėpti už riedulio. Kai mano kvėpavimas aprimo, atsargiai užkopiau iki vietos, iš kur galėjau pažvelgti į beveik tiesiai prieš mane esančią atbrailą, tuo tarpu giraitė liko niūksoti dešiniau.

Ji turėjo būti trijų su puse metro ūgio ir sverti apie du šimtus kilų. Meškos figūrą primenantį kūną dengė tamsi kailėta oda, tačiau vaikščiojo ji stačiomis ir akivaizdžiai buvo mąstanti būtybė. Kai galų gale atsistojo ir atsigręžė veidu į mane, pamačiau, kad šis apžėlęs plaukais. Ant krūtinės karojo dvi didelės ir apvalios krūtys. Jos plaštakos bei pėdos priminė manąsias, tik buvo stambesnės.

Drimba sėdėjo ir stebėjo besileidžiančią saulę, ateivė, atsidūrusi ne savo vietoje ir ne savame laike, nes aš tučtuojau suvokiau, kad ji nepriklauso mano pasauliui. Atslūgus pradiniam šokui, mano dėmesį patraukė miškelis ir iš jo spinduliuojanti blanki žalsvai geltona šviesa. Tarp pirmųjų medžių matėsi didelis negeros spalvos žiedas, ir aš spėjau, kad ant atbrailos sėdinti būtybė atkeliavo iš jame slypinčio uždrausto pasaulio.

Ateivės skleidžiamas galingas tvaikas buvo pakankamai stiprus, kad nugintų šalin, tačiau smalsumas tvirtai laikė mane tarp uolų, kol saulė visiškai prapuolė iš akiračio. Išgirdau kaip būtybė tarytum atsiduso, po to lėtai pakilo ant kojų, apsigręžė ir patraukė į mano pusę. Man net širdis apšalo, kai pagalvojau, kad ji mane užuodė ir artinasi ketindama pribaigti. Tačiau aš klydau, mat tokia smirdalė, kaip ji, galėjo užuosti tik visiškai neužgožiamus kvapus. Drimblindama pro mano slėptuvę, ji pasuko takeliu į dešinę, įžengė miškan ir įėjo į negero atspalvio žiedą.

Palaipsniui ėmiau vis labiau domėtis drimba, kaip ją pavadinau, ir lygiai taip pat palaipsniui ji susidomėjo manimi. Naktį pabudusi išvysdavau mėnulio pilnaties nutviekstą plaukuotą veidą, iš arti stebintį mano miegą. Galėjau prisiekti, kad ji žinojo, kaip mane erzina jos kvapas, nes, pajutusi mano žvilgsnį, visada nuskubėdavo šalin. Vakarais ji įsitaisydavo ant tos pačios atbrailos ir stebėdavo saulėlydį.

Palikti kalną galėjau tiktai dviem būdais: nusiropšdama į sterilią dykumą arba kirsdama drimbos pasaulį. Daug sykių stypsojau prie apskritos angos, ketindama bent jau užmesti žvilgsnį, tačiau apsigręždavau nuo minties apie planetą, pagimdžiusią didžiulę, atsargią, bjaurią bei dvokiančią drimbą. Kartais žiedas pasitraukdavo arba visiškai pasišalindavo, tačiau šešias dienas iš septynių galėjai jį rasti kažkur netoli tos pačios vietos.

Dangus diena iš dienos priminė liepsnojantį žaizdrą. Aplinkui nesimatė nė menkiausio žiedelio, ir tai mane stebino, nes Žemėje buvo daugybė matmenų tarpdurių, kurie it žiedadulkės skraidžiojo vėjyje. Visgi aplink mano kalną nebuvo nė vieno, kurį galėčiau pamatyti, o juo labiau pasikviesti, todėl tik kamavausi, apimta neryžtingumo, tuo tarpu laikas nenumaldomai bėgo. Susidomėjus drimba, mano neurozės bei nerimastavimai pranyko be pėdsakų, ir tai, be abejo, buvo pirmoji priežastis, dėl kurios Lamana atgabeno mane čionai. Kadaise ji pati tupėjo įstrigusi ant šio kalno ir neabejotinai taip pat susipažino su kito pasaulio būtybe. Nebuvo abejonių ir dėl to, kad namo ji nukeliavo per tą svetimą matmenį, o tai reiškė, kad būdama aštuonerių, Lamana turėjo daugiau drąsos, nei aš penkiolikos, šešiolikos ar kiek bebūtų.

Tiktai smalsumas galų gale nuviliojo mane į žiedą miškelyje. Turėjau sužinoti, kodėl drimba ateidavo ant kalno stebėti mano saulėlydžio, nes jis buvo mano kaip ir viskas aplinkui. Ji tebuvo tik įsibrovėlė ir neabejotinai tai suprato, nes dėl kokios gi kitos priežasties laikydavosi atokiau ir neįkyrėdavo? Ji ničnieko neėmė iš mano matmens, nevalgė jokio maisto, nepaliko jokių lūženų, tiktai atkerėplindavo pasižiūrėti, kaip leidžiasi saulė.

Turėjau tikrai nesunkiai atspėti jos apsilankymų priežastį, o įžengus į žiedą, nebeliko jokių abejonių. Drimbos pasaulis buvo atgrasus, kaip ir ji pati, vieta, kur vaiduokliai paklaiktų, o vampyrai skraidžiotų iš pasitenkinimo, drėgna, šalta ir paslaptinga pelkyne, kur tiek maža šviesos ir džiaugsmo, jog net aligatorius nejustų pasididžiavimo, vadindamas ją namais. Drimbalende beveik nieko nebuvo, tik kelių rūšių būtybės, pelkės, pūvanti augalija ir toks stiprus dvokas, nuo kurio net drambliui straublys atsikabintų. Kai pirmąsyk ten įžengiau, tespėjau tik užmesti akį, o tada, susigriebusi už burnos bei žiaukčiodama, atatupsta nuklupiniavau atgal.

Slemšdama pietus, susidedančius vien iš uogelių, nusprendžiau, jog grįžimas namo taps sunkesniu uždaviniu, nei tikėjausi. Drimbos pasaulis buvo toks slogus, kad ji atkeliavo į manąjį patirti jo saulės, vėjo, augalų ir atsitiktinių žmonių giminės atstumtųjų. Jeigu jau ji pati nepakentė tos vietos, tai kaip gi aš galėjau? Tiesa, pelkių srityje matėsi keli žiedai, tad visą šį reikalą reikėtų gerai apsvarstyti.

Tiesa ta, kad mano dilemos net negalėjai pavadinti dilema. Buvo keli dalykai, kuriuos turėjau nuveikti savo gyvenime, keli žmonės, su kuriais reikėjo suvesti sąskaitas, ir viena ar dvi situacijos, kurias galėjo sutvarkyti tiktai geriau už mane tam reikalui pasiruošę asmenys. Palyginti su drimba, aš neturėjau jokių problemų. Ji, atgrasi bei pabaisiška būtybė, atėjo į mano pasaulį ir liko tokia, netransmutuodama į nieką kitą. Nors ir mąstanti, ji nepanoro eksperimentuoti su visais kitais mano matytais žiedais, kitaip nejaustų poreikio ateiti ant šio kalno, ieškodama trupinėlio grožio.

Aš sugebėjau kratytis atsakomybės taip pat lengvai, kaip ir bet kas kitas, turint galvoje, kaip vilkinau grįžimo į civilizaciją dieną, dykinėdama savo nuošaliame Edene, kol galiausiai mano glebna sąmonė sugebėjo užspeisti mane į kampą. Reikėjo grįžti. Klausimas, ką daryti su drimba, ką tik išsisprendė mano mintyse, tad, išsilaužusi didžiulę šaką ir išsivėrusi apatinių gumytę, ėmiau gamintis timpą.

Drimbai visai nepatiko, kai pradėjau ją bombarduoti kietais riešutais bei akmenimis, o ypač suirzo, kai, įsistebeilijusi, kaip senutė Saulė atlieka savo žavingąjį dingimo aktą, gavo tiesiai į makaulę. Nepaisydama gumbų, ji kentė mano sadizmą toli už lauktinų ribų, kol galiausiai vieną vakarą apmaudžiai suriko ir puolė mane vytis.

Per miško žiedą nukeliavusi į pabaislandįją, praliumpinau kelis tuzinus metrų dvokiančia pelke link grupelės įvairiaspalvių žiedų, kurie pasirodė esą gana baikštūs ir man artėjant ėmė sklaidytis. Kadangi įžengus į matmenį timpa dingo, ėmiau žvejoti purvinus akmenis ir svaidyti į drimbą, kuri jau gavo žinią ir suprato, jog turi sekti, kol mane pagaus.

Prisileidusi ją arčiau, pasikviečiau prie savęs rausvą žiedą ir nėriau į jį nesukdama galvos, koks jis pasirodys, tiktai jausdama poreikį dingti iš šnerves ėdančios smarvės. Kiek galiu prisiminti, tai buvo pirmas bei vienintelis kartas, kai paaiškėjo, jog mano planas visiškai teisingas. Rausvasis matmuo buvo žalesnis už bet kurį kitą, graži bei derlinga planeta su mėlynu dangumi ir didžiule saule, kuri taip nustebino drimbą, jog šioji pamiršo apie savo pasiryžimą sudraskyti mane į gabalus. Kai tą dieną mačiau ją paskutinį kartą, ji sėdėjo ant kalvelės ir čiaumojo gėles.

Po kelerių metų, kai laikas bei aplinkybės jau buvo sutvarkę mano to laikotarpio bėdas, grįžau atgal pro rausvąjį žiedą pasidomėti, kaip klostosi reikalai. Aplink matėsi daugybė drimbų, kurios retkarčiais sugrįždavo į pelkę, kad sau primintų, kaip blogai kadaise gyveno. Žaliajame pasaulyje nebuvo žmonių, kurie trikdytų naujuosius gyventojus ar būtų trikdomi baisios su savimi atsigabentos smarvės, bei nebuvo kas sudarko idilišką egzistavimą. Jausdamasi, lyg būčiau prikalusi Pandoros skrynios antvožo kampelį, atsisveikindama pamojavau plaukuotajai liaudžiai ir palikau juos visiems laikams.