Kastratai

Prieš duodamas ženklą, atlikėjas išlaikė pauzę. Už rečitatyvą Betikino pelnyti aplodismentai pirmą kartą susilaukė audringo atkirčio, ir Gvidas sulaikė kvapą. Tai reiškė, jog Tonijus, dėkui Dievui, turi ir savų gerbėjų, kurie dabar kovojo su Betikino garbintojais pastarųjų metodais — švilpimu bei protesto šūksniais.

Gvidas pamatė dainininko ženklą pradėti, ir užgrojo švelniosios arijos įžangą. Nė viena operos arija negalėjo prilygti šiai, išskyrus tą, kurią Tonijus turėjo sudainuoti iškart po Betikino. Gvidas jam akompanavo vienas.

Betikinas sulėtino tempą, ir Gvidas tuojau pat padarė tą patį. Ir tuomet net Gvidas galėjo įvertinti lygaus bei tikslaus Betikino įstojimo meistriškumą. Balsas skleidėsi taip sklandžiai ir kartu galingai, tarsi vyniotųsi plonytė, bet neįtikėtinai tvirta viela.

Jis šiek tiek atmetė galvą, kartodamas pirmąją arijos dalį, įstabia trele išdainavo pirmąją natą, nenukrypdamas nuo jos nei į viršų, nei į apačią, o tiesiog švelniai vėl ir vėl ją akcentuodamas. Paskui nuslydo į švelnesnes frazes, neprilygstamai jas artikuliuodamas, o galiausiai vėl atliko triuką keisdamas garso stiprumą, kai nata pradedama didžiausiu garsumu, paskui pamažu tyla, sustingsta, o švelnus baigiamasis diminuendo sukelia patį giliausią liūdesį.

Rimstantį, gęstantį garsą, tarsi ištirpstantį savame aide, gaubė mirtina tyla. Ir staiga atlikėjas ėmė dainuoti vėl galingiau bei galingiau, kol garsas pasiekė stipriausią tašką, o tada nutilo, ryžtingai krestelėdamas galvą.

Sužavėti Betikino gerbėjai riaumote užriaumojo. Bet jiems nė nereikėjo kurstyti aistrų parteryje: abatai patys apdovanojo dainininką kurtinančiu trepsėjimu ir įnirtingais šūksniais: „bravo!“

Betikinas, apėjęs ratą scenoje, vėl sustojo priekyje sudainuoti biso.

Aišku, niekas nesitikėjo, kad jis pakartos viską lygiai taip pat: variacijos buvo būtina sąlyga, taigi Gvidas prie klavišų pasirengė patiems menkiausiems pokyčiams, tačiau, be abejonės, visi laukė tremolo demonstracijos, trelių ir tų stulbinančių triukų, sudarytų iš crescendo bei diminuendo, kurie, rodės, pranoko žmogaus galimybes. Taigi virtuoziški triukai galų gale ir užėmė beveik ištisą valandą.

Betikinas atliko ariją trečią ir paskutinį kartą, o paskui pasitraukė nuo scenos nutaisęs miną nugalėtojo, kuriam niekas neišdrįs mesti iššūkio.

Ką gi, Gvidas neketino liūdėti ir nejautė apmaudo, kad žiūrovai buvo pasirengę šokinėti iš susižavėjimo. Ak, jei tik tiems niekšams pakaktų proto suprasti, jog jų dainininkas patyrė triumfo akimirką ir jokia Tonijaus įžanga nesumažins šios minutės reikšmingumo. Bet argi konkurentai kada nors laikosi mandagumo taisyklių? Jiems nepakako to, kad jų stabas ką tik įrodė esąs nepažeidžiamas. Dabar jiems dar reikėjo sutriuškinti Tonijų.

Ir štai vėl prie rampos prisiartino žavinga jauna moteris lygiu, mąsliu veidu, nerūpestinga, tarsi niekas pasaulyje neįstengtų jos sukrėsti.

Kaip ir pirmą sykį, pirmiausia šūksniai pasigirdo balkone, bet paskui prisijungė ir parteris.

— Nešdinkis atgal į savo kanalus! — šaukė žiūrovai. — Nedrįsk stovėti vienoje scenoje su dainininku!

Tuo metu įtūžę abatai savo ruožtu atsakinėjo:

— Tegul berniūkštis padainuoja! Baiminatės, kad jis pranoks jūsų favoritą?

Vyko tikras karas, iš viršaus pasipylė pirmieji sviediniai: supuvusios kriaušės bei obuolių graužtukai. Tarp eilių pasirodė policininkai. Akimirksniui įsivyravo tyla, bet paskui vėl kilo švilpesys ir riksmas.

Gvidas liovėsi groti ir uždėjo rankas ant klavišų.

Jis jau norėjo pakilti nuo suolo, kai staiga pamatė, jog Tonijus atsisukęs tvirtu mostu liepė jam nutraukti protestą. Paskui nežymiai, bet ryžtingai linktelėjo: „Tęsk!“

Gvidas pradėjo groti, nors neįstengė nei girdėti, nei jausti, ką daro. Styginiai akimirksniui nugalėjo riksmus, bet kartu sukėlė tik dar stipresnį riaumojimą.

Tačiau Tonijaus balsas irgi kilo vis aukščiau ir, rodos, niekas nebegalėjo jo išmušti iš vėžių. Vaikinas sudainavo pirmuosius pasažus nedvejodamas, be galo gražiai, kaip kad ir svajojo Gvidas. O maestro iš akių vos netryško ašaros.

Bet staiga teatro salę sudrebino absoliučiai neįtikėtinas triukšmas.

Kažkas įleido į parterį šunį, ir šis lodamas pasileido orkestro link.

Rodos, visas pirmas aukštas pašoko bei užriaumojo iš įniršio. Kardinolas Kalvinas įtūžęs ragino visus nurimti.

Gvidas liovėsi grojęs.

Orkestras nutilo. Kol abatai abipus tako plūdo šunį, balkoną ir parterį užpildė policininkai, visur kilo susistumdymai, aidėjo šūksniai; keli prasižengėliai buvo ištempti laukan, kur turėjo būti išperti, o tada galėjo grįžti į teatrą.

Gvidas nejudėdamas sėdėjo ant suolelio ir žiūrėjo tiesiai prieš save. Jis žinojo, kad po keleto sekundžių salė ištuštės, bet ne policijos, ne pareigūnų dėka, o tiesiog sekant kilmingų damų bei ponų pavyzdžiu, kurie nusivylę ims palikinėti savo krėslus. Maestro jautė, kaip jį apleidžia jėgos ir sugebėjimas mąstyti.

Susilieję abatų šūksniai jo ausyse virto vienu galingu riaumojimu. Pro karčių ašarų skraistę jis dar sykį pažvelgė į salę, panašią į milžinišką pasagą, sudarytą iš įniršusių, įsiutusių veidų.

Tačiau kažkas vyko. Kažkas keitėsi. Šuo vis dar retsykiais amtelėdavo, bet jau velkamas šalin, ir netikėtai vieningų aplodismentų sprogimas užgožė šūkavimą, trepsėjimą, juoką.

Scenon sugrįžo Betikinas. Ir iškėlė į viršų rankas, ragindamas nurimti.

Jo veide liepsnojo įtūžis. Nuraudęs iki plaukų pašaknių, jis visu balsu riktelėjo:

— Tylos!

Jo kvietimą pasitiko pritarimo šurmulys, nustelbęs paskutiniuosius piktus šūksnius.

— Tegul berniukas padainuoja! — suriko Betikinas.

Tą pat akimirką visas pirmas aukštas pritariamai pratrūko griausmingais aplodismentais. Ir paskui abatus, kurie sutartinai atsisėdo, išsiėmė partitūras bei pataisė žvakes, visa publika pradėjo sėstis į savo vietas.

Betikinas stebėjo salę grėsmingai žaibuodamas akimis.

Įsivyravo tyla.

Ir tuomet, persimetęs per petį apsiaustą, Betikinas nutaisė ramesnį veidą bei lėtai atsisuko Tonijaus pusėn. Dainininko veide pražydo pati nekalčiausia šypsena. Jis ištiesė ranką Tonijui ir nusilenkė vaikinui.

Nustėręs Gvidas žiūrėjo į Tonijų, kuris stovėjo vienui vienas po negailestingais rampos spinduliais, apsuptas absoliučios tylos.

Betikinas, sunėręs rankas už nugaros, sustingo laukimo poza.

Gvidas užsimerkė. Reikšmingai linktelėjo, atkišo į priekį rankas ir išgirdo, kaip muzikantai aplinkui įniko šiugždenti natas. O paskui sutartinai užgrojo arijos įžangą.

Tonijus buvo ramus kaip ir anksčiau. Įsmeigęs žvilgsnį ne į ką nors iš publikos, o į atokiau stovinčią dainininko virtuozo figūrą, jis prasižiojo ir kaip visuomet laiku pradėjo.

„Lėčiau, lėčiau!“ — mintyse meldė Gvidas, o Tonijus jau traukė antrąją dalį, kur prasidėjo patys sudėtingiausi pasažai, judėjimas atgal ir į priekį, aukštyn ir žemyn, lėtas trelių atlikimas; vaikinas viską padainavo lengvai bei laisvai, o paskui sugrįžęs į pirmąją dalį pradėjo tikrąją puošybą.

Gvidas manė esąs tam pasirengęs, bet ūmai jam teko prisitaikyti: Tonijus pasirinko tą pačią vienos natos trelę, kurią anksčiau taip tobulai atliko Betikinas, ir dabar dainavo ją nuspalvindamas ne savo, o Betikino arijos ritmika, nors pašalinė ausis šio pakeitimo veikiausiai nepastebėjo. Tyras, skaidrus, kibirkščiuojantis garsas stiprėjo bei stiprėjo, nes nepertraukdamas trelės Tonijus pradėjo jį stiprinti, o paskui silpninti. Tokiu būdu jis vienu metu ir kartu tobulai atliko abu puikiuosius Betikino triukus, atliko taip, jog, atrodė, šis begalybėn nukreiptas skambesys niekada nesibaigs. Gvidui užgniaužė kvapą, jis pajuto, kad plaukai ant pakaušio atsistojo piestu pamačius, kaip Tonijus šiek tiek užvertęs galvą be jokio stabtelėjimo pradėjo patį nuostabiausią pasažą ir ėmė kilti aukštyn, aukštyn, kol išdainavo ankstesniąją natą, tik viena oktava aukščiau.

Ir pamažu, labai pamažu jaunuolis ėmė stiprinti garsą, šis pulsuodamas veržėsi iš jo gerklės pasiekęs pačią aukščiausią ribą, kokią tik įstengia pasiekti žmogaus balsas. Ir tuo pat metu balsas pasidarė aksominis, švelnus, lyg neįtikėtinai gražus liūdesio atodūsis, besitęsiantis taip ilgai, jog darėsi tiesiog nepakeliamas.

Jeigu Tonijus dabar ir atsikvėpė, niekas to nepastebėjo, niekas neišgirdo; visi tesuprato, kad jis taip pat lėtai nusileido žemyn ir žemesniu balsu, skambančiu dabar kaip jausmingas, virpantis kontraltas, švelniai švelniai išdainavo liūdesio, skausmo žodžius, o paskui vos pastebimai krestelėjęs galvą liovėsi dainuoti bei sustingo.

Gvidas palenkė galvą. Lentas po jo kojomis sudrebino kurtinantis riaumojimas, pasigirdęs iš visų salės kampelių. Jokie ankstesni įtūžusios minios šūksniai garsumu negalėjo prilygti tam griausmui, kuris dabar išreiškė bendrą šioje salėje susirinkusių dviejų tūkstančių moterų bei vyrų susižavėjimą. Tačiau Gvidas dar laukė, laukė, kol išgirdo iš skirtingų parterio vietų pagaliau nuskambančius tuos balsus, kuriuos jis būtinai turėjo išgirsti — pačių abatų balsus, jų šūksnius: „Bravo, Tonijau! Bravo, Tonijau!“

O paskui, kai jis jau tarė sau, jog čia puiki pergalė, tad ar beverta galvoti apie save, pasigirdo antrasis šūksnis, kurį tuojau pat pasigavo visa salė: „Bravo, Gvidai Mafeo!“

Vieną, du, šimtą kartų išgirdo jis šiuos vienas su kitu susiliejančius šūksnius. Tuomet, jau ketindamas atsistoti bei nusilenkti publikai, pakėlęs akis pamatė, kad Tonijus tebestovi nejudėdamas ir apskritai nežiūri į salę, už spalvingo dekoracijų pasaulio ribų. Vaikinas tylėdamas žvelgė į Betikiną.

Dainininko akys buvo primerktos, veidas atrodė šaltas. Ir staiga Betikinas plačiai nusišypsojęs linktelėjo. Kai tai įvyko, salėje nugriaudėjo nauja aplodismentų audra. 15

Buvo jau po vidurnakčio. Teatrą drebino į gatvę besiveržiančios minios judėjimas, tamsoje paskendusiais laiptais besileidžiančių žmonių juokas bei šūksniai.

Tonijus įėjęs užtrenkė grimo kambario duris ir skubiai užstūmė skląstį. Nusitraukęs nuo galvos paauksuotą kartoninį šalmą, atrėmė pakaušį į duris bei įsistebeilijo į senjorą Bjanką.

Beveik tą pat akimirką prasidėjo beldimas į duris.

Jis stovėjo gaudydamas kvapą ir jautė užplūstantį nuovargį. Keturias valandas iš eilės juodu su Betikimi rungėsi, kiekvieną ariją paversdami varžybomis bei kiekvieną bisą užpildydami nauju triumfu bei staigmenomis. Jis negalėjo patikėti tuo, kas įvyko. Norėjosi išgirsti iš kitų, jog viskas buvo, kaip jis pats jautė. Ir kartu troško likti vienas, kad nieko nebūtų šalia, o miego bangos taikėsi išsinešti jį iš šio kambario, toli nuo visų, kurie taip įnirtingai dabar veržėsi vidun.

— Mielasis, mielasis, — lemeno senjora Bjanka, — vyriai tuoj išlūš, reikia atidaryti.

— Ne, ne, pirmiausia turiu atsikratyti šitų! — Tonijus žengė į priekį, nuplėšė prie rankos pririštą kartoninį skydą ir numetė šalin platų medinį kardą.

Ir staiga sustingo, priblokštas siaubingo atspindžio veidrodyje. Pridažytas moteriškas veidas, skaisčiai raudonos lūpos, juodai apvedžiotos akys — ir šitie graikiški šarvai, auksiniai antkrūtiniai, turėję paversti jį nežemišku kariu.

Jis jau nusiėmė pripudruotą peruką, bet šis Achilas prakaito permerkta tunika, baltu it karnavalinė kaukė veidu, lygiai taip pat slepiančiu tikrąją jo esybę, atrodė ne mažiau velniškas nei mergina Pirą, kurią vaidino uždangai pakilus pirmą kartą.

— Nuvilkite visa tai! — paprašė, nerangiomis rankomis stengdamasis nusitraukti tuniką.

Senjora Bjanka puolė jam padėti.

Jis apsivilko įprastus savo drabužius ir įniko karštligiškai valytis grimą nuo akių bei skruostų.

Ir štai pagaliau jaunas, šiek tiek susitaršęs vaikinas Tonijus, įraudusiu veidu, žvilgančiais juodais plaukais, atsistojo priešais duris, pasirengęs išgirsi pirmuosius šūksnius ir patekti į pirmąjį glėbį.

Nepažįstami vyrai bei moterys, orkestro muzikantai, smuikininkas Frančeskas iš konservatorijos, jauna rudaplaukė prostitutė — visi jie spaudė Tonijų glėbyje ir apibėrė skruostus drėgnais bučiniais. Laikydami rankose dovanas, laukdami savo eilės, mindžikavo gausybė tarnų. Kiekvienas kurjeris reikalavo tučtuojau perskaityti atgabentą laišką bei pateikti atsakymą. Plūdo ir plūdo gėlės, o impresarijus Rudžerius taip suspaudė jį glėbyje, jog vos nepamėtėjo į orą. Senjora Bjanka verkė.

Minia išstūmė jį į didelę atvirą erdvę už durų, kur pargriuvęs, rodos, suplėšė užpakalinę dekoraciją. Bendrame triukšme staiga pasigirdo Paolo balselis: „Tonijau, Tonijau! — ir Tonijus išstumdydamas žmones puolė to balso pusėn, pamatė ištiestas berniuko rankas, čiupo jį bei prisispaudė prie peties. Bemaž tuo pat metu kažkas jį sulaikė. Augalotas ponas sugriebė vaikiną už dešinės rankos ir įspraudė mažą, brangakmeniais nusagstytą tabakinę. Nusilenkti buvo neįmanoma. Padėkos žodžiai, kuriuos sukuždėjo, nuskriejo neteisinga kryptimi. Staiga jauna moteris pabučiavo jį tiesiai į lūpas, ir supanikavęs jis vos neparkrito aukštielninkas. Kai Paolo kojos galiausiai palietė grindis, jo vėl vos nesutrypė.

Bet Tonijus skubiai sumetė, kad Rudžerius stumia jį atgal į grimo kambarį, kur per tą laiką atsirado pustuzinis minkštų kėdžių, o ant tualetinių stalelių kūpsojo krūvos gėlių.

Jis klestelėjo ant kėdės. Staiga pasirodė kažkokia moteris, lydima keleto livrėjas vilkinčių vyrų, ir suėmusi delnais ištisą glėbį švelnių baltų gėlių, prispaudė tiesiog jam prie veido. Tonijus garsiai nusijuokė pajutęs minkštų žiedlapių vėsą. Kai pakėlė į ją akis, moteris tylėdama nusišypsojo vien akimis. Jis dėkodamas linktelėjo.

O paskui pamatė Gvidą, kuris nepastebimai įsmuko į kambarį ir dabar stovėjo prie sienos stebėdamas mokinį susižavėjimo sklidinu žvilgsniu. Tonijus nejučia prisiminė tą akimirką grafienės Lamberti namuose, kai pirmą kartą padainavo viešai: tuomet, kaip ir dabar, Gvido veide švytėjo per kraštus besiveržiantis pasididžiavimas bei meilė. Tonijus puolė mokytojui į glėbį, ir juodu sustingo apsupti tylos, kurion nugrimzdo visas kambarys. Tyloje nebeliko nieko, tik juodu su Gvidu. Arba taip jiems atrodė.

O kažkur toli Rudžerius kažkieno mandagiai atsiprašinėjo. Kažkas jam prieštaravo, girdi šeimininkė laukianti atsakymo. O senjora Bjanka baisėjosi pamačiusi kruviną Paolo dešinę ranką.

— Dieve gailestingas, tasai šuva tave apkandžiojo!

Bet juodu viso šito negirdėjo, nes kiekvienas klausėsi tik kito širdies plakimo. O paskui Gvidas švelniai palydėjo Tonijų iki kėdės ir nepatraukdamas rankų pasakė:

— Dabar mes turime nueiti bei pareikšti pagarbą didžiajam dainininkui...

— O ne, tik ne per šią minią! — papurtė galvą Tonijus. — Tik ne dabar...

— Mes privalome, ir kaip tik dabar... — primygtinai pakartojo Gvidas, o šyptelėjęs pridūrė: — Tai labai, labai svarbu mums.

Tonijus klusniai atsistojo, Rudžerius su Gvidu nuvedė jį per minią už durų, o paskui ir per kitą minią, besiveržiančią pro Betikino duris, į erdvų, ryškiai apšviestą dainininko grimo kambarį, labiau primenantį svetainę, kur įsitaisę krėsluose gėrė vyną penki ar šeši vyrai bei moterys. Su jais sėdintis Betikinas, vis dar nusigrimavęs, tebevilkintis scenos kostiumą, tuojau pat pakilo pasisveikinti su Tonijumi.

Akimirksniui kilo bendras sąmyšis, o paskui, Betikino reikalavimu, iš kambario išėjo visi, išskyrus Gvidą, kuris stovėjo dainininkui už nugaros. Gvido veidas maldaute maldavo Tonijų elgtis kuo maloniau.

Tonijus pagarbiai nulenkė galvą.

— Senjore, šį vakarą aš daug iš jūsų išmokau. Džiaugiuosi, jog man teko laimė pasirodyti vienoje scenoje su jumis...

— Ak, liaukitės! — pašaipiai pertraukė Betikinas ir garsiai nusijuokė. — Neverskite manęs klausytis visų tų nesąmonių, senjore Treski, — tęsė jis. — Mes abu puikiai žinome, kad čia buvo jūsų triumfas. Aš privalau atsiprašyti už savo gerbėjus, bet abejoju, ar jiems kada teko surengti spektaklį, bent iš tolo prilygstantį šiam.

Jis mažumėlę patylėjo, o paskui ištiesė pečius ir atstatė krūtinę, tarsi ketintų kažką pulti įrodinėdamas savo teisumą. Jo mimiką pabrėžė nenuvalytas grimas: auksinė pudra ir baltas blizgesys.

— Žinote, — pratarė dainininkas, — jau labai seniai aš nedemonstravau scenoje visko, ką sugebu. Nė vienoje scenoje. Bet pasitelkiau visus sugebėjimus šį vakarą, ir jūs matėte, jog man teko taip pasielgti. Už tai dėkoju jums, senjore Treski. Bet rytoj vakare ir poryt, ir užporyt, nelipkite prieš mane ant pakylos, neapsiginklavęs viskuo, ką jums suteikė Dievas, nes dabar aš pasirengęs susitikti su jumis. Ir jums prireiks visų jėgų, norint atsilaikyti prieš mane.

Tonijus nuraudo iki plaukų pašaknių, akyse susitelkė ašaros. Tačiau jis šypsojosi, tarsi atsiprašinėdamas už tai, kad negali susitvardyti.

Ir tada, tarsi perskaitęs Tonijaus mintis, Betikinas ištiesė rankas. Akimirksniui prisispaudė jaunuolį ir paleido.

Tonijus tarytum sapnuodamas atidarė duris, bet vis dėlto stabtelėjo, kai už nugaros išgirdo Betikiną, besikreipiantį į Gvidą:

— Bet juk iš tiesų čia ne pirmoji jūsų opera, ar ne, maestro? Ir kurgi jūs ketinate dirbti vėliau? 16

Kardinolo Kalvino surengtoje puotoje, užsitęsusioje iki pat aušros, dalyvavo šimtai svečių. Senų Romos šeimų atstovai, atvykėliai aristokratai, net karališko kraujo žmonės vaikštinėjo po erdvias, ryškiai apšviestas sales.

Kardinolas asmeniškai pristatė Tonijų daugybei svečių, ir galų gale begalinės pagyros, susižavėjimo kupinas įvairiausių jo atlikimo momentų vardijimas, mandagūs pasveikinimai, švelnūs rankų paspaudimai, kad ir kokie malonūs, visiškai nukamavo Tonijų. Jis šypsojosi girdėdamas menkinant Betikiną. Betikinas jam buvo didis dainininkas, nesvarbu kas ir ką apie tai kalbėjo.

Tačiau kuriam laikui Tonijus privertė visus užmiršti šį faktą.

Net patį kardinolą pasirodymas apstulbino. Nutaikęs momentą, jis pasivedėjo Tonijų į šalį ir pamėgino apibūdinti savo įspūdžius.

— Aš galvoju apie angelus, Markai Antonijau, — pratarė jis tramdydamas nuostabą. — Kokie jie? Kokie jų balsai? Ir kaip apskritai žemiška būtybė gali dainuoti taip, kaip šiandien dainavai tu?

— Jūs per daug kilniaširdiškas, mano pone, — atsakė Tonijus.

— Argi aš neteisus sakydamas, jog šis dainavimas buvo nežemiškas? Gal aš kažko nesuprantu? Ten, teatre, trumpam akimirksniui jie susiliejo — dvasios ir kūno pasauliai, ir iš šio susiliejimo iškilo tavo balsas. Aš mačiau aplink save paprastus žmones. Jie juokėsi, gėrė vyną, pramogavo, kaip kad elgiasi žmonės visur. Ir staiga stojo absoliuti tyla, visi sustingo išgirdę tave dainuojant. Kas tai buvo, jei ne jų jausminio pasitenkinimo viršūnė? O gal jis virto dvasiniu pasitenkinimu, kuris akimirksniui susirišo su žemiškumu?

Tonijus gėrėjosi kardinolo rimtumu. Akivaizdus Kalvino susižavėjimas jį šildė, vaikinas jautė, jog dabar mielai paliktų visus šituos žmones, gėrimą, saldų vakaro kvaitulį, kad tik galėtų pabūti vienas su jo eminencija bei pasišnekučiuoti šia tema.

Bet kardinolas jau paėmė jį už rankos ir nuvedė pas svečius. Livrėjas vilkintys tarnai atlapojo puotos salės duris, ir Tonijų su kardinolu jau vėl taikėsi išskirti minia.

— Bet tu mane kai ko išmokei, Markai Antonijau, — tarsi vogčiomis skubiai sušnibždėjo prisipažinimą Kalvinas. — Tu išmokei mane mylėti dalykus, kurių nesuprantu. Dabar aš jau nepasakysiu tau, jog mylėti nesuvokiamą grožį — tuštybė, o ne dorybė, — ir jis pabučiavo Tonijų trumpu oficialiu bučiniu.

Grafas Rafaelė di Stefanas irgi pareiškė komplimentus dainininkui bei kompozitoriui prisipažindamas, jog anksčiau opera jį ne itin žavėjusi. Jis nuolat sukiojosi netoli Tonijaus ir, nors pats ne itin daug su juo kalbėjosi, varstė aplinkinius pavydžiu žvilgsniu.

Puotai tebesitęsiant, Rafaelės povyza ėmė vis labiau ir labiau kamuoti Tonijų. Grafas taip aiškiai priminė tą miegamąjį, jog kartkartėmis jo akyse virsdavo būtybe, kuriai apskritai nederėtų rengtis, kaip rengiasi kiti vyrai. Tankūs plaukai išorinėje riešo pusėje atrodė nei šiaip, nei taip po nėrinių sluoksniais, ir Tonijui tekdavo nuolat sukti šalin žvilgsnį, nes priešingu atveju būtų dabar pat palikęs svečius bei išsivedęs Rafaelę drauge.

Tik viena aplinkybė vaikiną nuliūdino: nepasirodė Kristina Grimaldi.

Jis visur ieškojo šviesiaplaukės. Buvo tikras, kad negalėjo jos pražiopsoti, ir spėliojo, kodėl dailininkė neatėjo.

Juk teatre Kristina buvo, jis ją matė! Ateiti į užkulisius ji, suprantama, negalėjo. Bet kodėl neatvyko čionai, į kardinolo namus?

Į galvą lindo pačios bjauriausios mintys. Tonijus jautėsi smengąs į tikrą košmarą, vos tik pagalvodavo apie tai, jog jinai matė jį vilkintį moterišką suknelę. Bet juk jis nusilenkė Kristinai pamatęs ją grafienės ložėje, ir ši atsakė linktelėjimu, o paskui susižavėjusi plojo mažomis rankutėmis po kiekvienos arijos, ir jis matė jos šypseną, nepaisant juodu skiriančios bedugnės!

Tad kur ji buvo dabar?

Bet jis nesiryžo paklausti Gvido arba grafienės, kuri nuolatos sukinėjosi šalia.

Tą vakarą daugelis atėjo tik todėl, kad gavo kardinolo Kalvino pakvietimą. Taigi grafienė iš paskutiniųjų stengėsi kuo daugiau svečių supažindinti su savo muzikantais, juk tokiu atveju kitą dieną į operą galėjo ateiti žmonės, niekada anksčiau nesilankę teatre.

Tačiau operos sėkmė jau buvo užtikrinta.

Rudžerius neabejojo, jog dabar opera vyks kiekvieną vakarą iki pat karnavalo pabaigos, o Gvidas su Tonijumi tą vakarą ne kartą išgirdo klausimus apie ateities planus.

Buvo minima Bolonija, Milanas, net Venecija.

Venecija! Išgirdęs šį žodį, Tonijus atsiprašęs nukreipė pokalbį kita linkme.

Tačiau tokie pašnekesiai jį kerėjo, kerėjo ir besikartojantys pristatinėjimai karališkos šeimos nariams.

Galų gale juodu su Gvidu liko dviese. Durys buvo užrakintos. Ir juodu mylėjosi prisipažindami vienas kitam esą mažumėlę nustebinti savojo geismo stiprumo.

Paskui Gvidas užmigo, o Tonijus gulėjo atmerktomis akimis, tarsi nenorėdamas leisti šiai nakčiai pasibaigti.

Pagaliau mozaika išklotas grindis dulkėtomis juostomis išmargino žiemos saulė. Tonijus vienišas klajojo pirmyn ir atgal po erdvius nesutvarkytus kambarius, periodiškai nužvelgdamas aukštą, sulig jo ūgiu, dovanų bei laiškų krūvą, suverstą ant apskrito marmurinio stalo.

Jis atidėjo į šalį vyną ir paprašė stiprios kavos. Atsinešęs krėslą, pradėjo peržiūrinėti čežančius ornamentuotus pergamento lapus, mėgindamas įtikinti save patį, esą nieko konkretaus neieško, tiesiog daro, ką privalo padaryti. Bet vis dėlto kažko ieškojo.

Ak, nuolat pasitaikydavo venecijietiškos pavardės! Virpančia širdimi jis perskaitė tetos Katrinos sveikinimus supratęs, jog, nepaisant duoto pažado, ji irgi buvo čia. Ką gi, jis su ja nesusitiks. Nes dabar jaučiasi pernelyg laimingas. Lemų šeima taip pat sėdėjo tarp žiūrovų, ir dar kai kas iš Lizanių, ir dešimtys kitų, menkai pažįstamų žmonių.

Vadinasi, visas pasaulis stebėjo jį, persirengusį moterišku maskarado kostiumu, skleidžiantį garsus, būdingus tik dievams bei vaikams. Tarytum sugrįžo ankstesnieji košmarai, pažeminimai, tokie pat neįtikėtini, kaip patys šiurpiausi sapnai.

Jis siurbtelėjo didelį karštos kvapnios kavos gurkšnį.

Peržvelgė pluoštą susižavėjimo žodžių pilnų raštelių, ir atmintyje iškilo įdomiausieji vakarykščio spektaklio momentai. Atsilošęs krėsle bei prispaudęs prie lūpų vieno laiško kraštą, jis staiga pagalvojo, kad šią valandą abatai jau tikriausiai renkasi kavinėse ir, kaip ir jis, prisiminimais grįžta į tas pačias akimirkas.

Be to, rado įvairiausių kvietimų. Du iš rusų aristokratų, vieną iš bavaro, dar vieną iš įtakingo hercogo. Keletas kvietė į vėlyvas vakarienes po pasirodymų, ir pastarieji kvietimai Tonijų sudomino labiausiai.

Jis pagalvojo apie Rafaelę di Stefaną, apie tai, kiek laiko užtruks, kol apsirengs bei pasieks grafo namus. Rafaelė jau miega, kambaryje taip šilta... ir staiga į Tonijų siūbtelėjo švelni, minkšta miego banga; jis susidėjo rankas ant krūtinės bei užsimerkė.

Iš Kristinos jokios žinutės. O kodėl, tiesą sakant, jis kažko tikėjosi?

Kodėl?

Vis dėlto pakilęs nuo krėslo dar sykį dirstelėjo į laiškus. Ir, vėduokle išskleidęs rankoje dar neperskaitytus, pastebėjo pažįstamą rašyseną.

Negalėjo pasakyti, kieno čia rašyta. O išlankstęs laišką perskaitė štai tokius žodžius:

Mano Tonijau,

nežinia, kas būtų išėję, jei būtum laimėjęs prieš mažiau žinomą žmogų. Bet tu šventei pergalę. Tokias aukštumas pasiekia nedaugelis. Šiandien tu atkreipei į save pačių angelų dėmesį. Tegul Dievas niekada tavęs neapleidžia,

Alesandras

O žemiau, tarsi šiek tiek pasvarsčius, buvo prirašytas Alesandro adresas Romoje.

Beveik po valandos Tonijus išėjo iš rūmų. Grynas oras gaivino, taigi keletą gatvelių, skiriančių jo namus nuo tų, kuriuos Alesandras paminėjo raštelyje, vaikinas perėjo pėsčiomis.

Kai kambario durys atsidarė, ir Tonijus pamatė pažįstamą veidą, ėmė taip virpėti, kaip nevirpėjo beveik niekad gyvenime. Niekada jis nesijautė toks sužvarbęs kaip dabar, šiame tuščiame koridoriuje; niekada nesijautė esąs toks mažas, nors ūgiu jau seniai pasivijo Alesandrą.

Paskui pajuto, kaip Alesandras jį apkabino, ir pirmą kartą nuo tada, kai išvyko iš Neapolio, Tonijus vos nepravirko.

Jis stovėjo nejudėdamas, o nepralietos ašaros graužė akis. Užliejo didžiulė skausmo banga. Dabar, šiame kambaryje, su juo buvo Venecija — pati Venecija su kreivais skersgatviais bei erdviais kambariais, kurie daugelį metų sudarė jam šį miestą. O paskui viskas per vieną akimirką subyrėjo, paliko jį nuogą, atgrasų, pažemintą.

Tonijus išspaudė pačią švelniausią šypseną, kokią tik įstengė. O kai Alesandras patylom pasodino jį ant kėdės, atsisėdo priešais ir ištiesė ranką link raudonojo vyno ąsočio, Tonijus atpažino tą pačią neskubrią graciją.

Jis pastatė priešais Tonijų taurę, ir juodu drauge išgėrė. Netardami nė žodžio.

Alesandras nedaug tepasikeitė. Net odą dengiantis plonytis raukšlelių tinklas liko toks pat — panašus į šydą, pro kurį išryškėjo laikui nepavaldus švytėjimas.

Jis vilkėjo pilką vilnonį chalatą. Kaštoniniai plaukai laisvai krito ant pečių. Kiekviename grakščių rankų judesyje slypėjo neišsakyti, skausmingi įspūdžiai.

— Aš toks dėkingas tau, kad atėjai, — prabilo Alesandras. — Katrina liepė man prisiekti, kad nesiartinsiu prie tavęs.

Tonijus supratingai linktelėjo. Dievas žino, kiek kartų jis sakė Katrinai nesusitikinėsiąs su venecijiečiais.

— Atėjau turėdamas konkretų tikslą, — atsakė Tonijus, ir jam pasirodė, tarytum nuskambėjęs balsas — kažkieno kito. O pats jis tuo metu tūnojo užrakintas kažkur viduje ir patyliukais klausinėjo: „Ką tu matai, žiūrėdamas į mane? Ar matai šias ilgas rankas, šį beveik groteskiško ūgio kūną? Tu matai...“ — jis negalėjo tęsti.

Alesandras žiūrėjo į jį be galo pagarbiai bei dėmesingai.

— Mane paskatino ateiti ne tik meilė, — pradėjo aiškinti Tonijus. — Nors ir vienos meilės būtų pakakę. Ir dar noro sužinoti, kaip tu gyveni. Aš galėjau išgyventi visus savo praradimus taip ir nepamatęs tavęs. Aš turėjau su tuo susitaikyti. Nes tuomet būčiau išvengęs tokio didžiulio skausmo.

Alesandras linktelėjo.

— O kas tada? — paklausė jis nuolankiai. — Pasakyk man. Ką galėčiau tau papasakoti? Ką galėčiau padaryti?

— Turi niekam niekada nepasakoti, jog aš tavęs šito klausiau, bet pasakyk: ar mano brolio Karlo bravai — tie patys žmonės, kurie jam tarnavo, kai aš paskutinį kartą buvau Venecijoje?

Alesandras mažumėlę patylėjo, paskui atsakė:

— Tie žmonės išnyko vos tau išvykus. Valstybės inkvizitoriai visur jų ieškojo. O dabar jam tarnauja kiti žmonės, ne mažiau pavojingi...

Tonijus linktelėjo. Jo veidas atrodė bereikšmis.

Viskas buvo paprasta, labai paprasta, kaip jis ir tikėjosi. Jie pabėgo gelbėdami savo kailį. Italija juos prarijo. Galbūt kur nors kada nors jis juo sutiks ir pasinaudos proga, jei tokia pasitaikys. Tačiau jie Tonijui nerūpėjo. Būtų neįtikėtina, jei Karlas nebūtų radęs būdo jų nutildyti amžiams.

Taigi dabar jo laukė tik Karlas.

— Ką dar tau papasakoti? — paklausė Alesandras.

Po pauzės Tonijus paprašė:

— Apie mano motiną. Katrina man parašė, jog ji sirgo.

— Ji ir dabar sega, Tonijau, labai serga, — atsakė Alesandras. — Du vaikai per trejus metus, o visai neseniai — trečiojo praradimas.

Tonijus atsidusęs palingavo galvą.

Tavo brolis šiuo atžvilgiu nesivaldantis bei nekontroliuojamas, kaip ir visais kitais. Bet jos liga sena, Tonijau, — Alesandro balsas virto šnabždesiu. — Kaip ir kiti dalykai. Tu žinai jos prigimtį.

Tonijus nusuko akis į šalį šiek tiek palenkęs galvą.

Ilgokai patylėjęs, paklausė:

— Bet argi jis nesuteikė jai laimės? — jo tonas padvelkė tylia neviltim.

— Kuriam laikui. Tiek pat laimės jai galėjo suteikti kiekvienas, — atsakė Alesandras nenuleisdamas akių nuo Tonijaus. Jis tarytum tyrinėjo vaikiną ir, rodos, stengėsi suprasti, ką slepia šis klausimas. — Ji verkia dėl tavęs, Tonijau, — pridūrė netrukus. — Ir niekada nesiliovė verkusi. O kai sužinojo, jog dainuosi Romoje, troškimas tave pamatyti ją tiesiog apsėdo. Viena iš oficialiųjų man patikėtų užduočių — parvežti jai operos partitūrą ir išsamią ataskaitą, kaip viskas vyko. Privalėsiu jai papasakoti kiekvieną smulkmeną, kokią tik įstengsiu prisiminti, — jo lūpose šmėstelėjo šypsena. — Mariana tave myli, Tonijau. O paskui, nuleidęs balsą tiek, jog vos galėjai išgirsti, užbaigė: — Jos padėtis visiškai nepakeliama.

Tonijus išklausė tylėdamas, nežiūrėdamas į Alesandrą. Bet kai prabilo, balsas skambėjo įtemptai ir nenatūraliai.

— O mano brolis? Ar jis jai ištikimas?

— Susidaro įspūdis, tarytum jis nori išpešti iš gyvenimo tiek daug, lyg jame gyventų ne vienas, o keturi vyrai, — atsakė Alesandras. Jo veidas tapo rūstesnis. — Visuomeninė veikla jam sekasi puikiai, bet nedaugelis žavisi jo elgesiu asmeniniame gyvenime, ir dėl visko kaltas nepasotinamas jo geidulingumas.

— Ar ji žino?

— Nemanau, — papurtė galvą Alesandras. — Jis jai labai dėmesingas. Bet jam vis negana moterų, gėrimų, azartinių lošimų...

— O kas tos moterys? — pasidomėjo Tonijus abejingu tonu, tačiau palietė Alesandro ranką, pabrėždamas klausimo svarbą. — Papasakok man apie jas. Kokio jos tipo?

Alesandras susirūpino išgirdęs tokį klausimą. Anksčiau jis apie tai nesusimąstydavo.

— Visų tipų, — gūžtelėjo pečiais. — Žinoma, geriausios kurtizanės. Nuobodžiaujančios žmonos. O kartais net merginos, jeigu jos ypatingai gražios bei leidžiasi nuperkamos. Manau, jam svarbu tik tai, kad jos būtų dailutės ir kad dėl to nekiltų skandalas.

Jis įdėmiai žiūrėjo į Tonijų, akivaizdžiai mėgindamas suprasti, ar šiam visa tai labai svarbu.

— Bet Karlas visuomet elgiasi išmintingai bei apdairiai. O tavo motinai jis — saulė ir mėnulis, juk jos pasaulis toks mažas. Tačiau jisai negali Marianai suteikti vienintelio dalyko, kurio jai reikia — sūnaus Tonijaus.

Alesandro veidas tapo liūdnas bei susimąstęs.

— Jinai vis dar myli Karlą, — sukuždėjo Tonijus.

— Taip, — patvirtino Alesandras. — Bet kada ji turėjo bent truputį laisvės? Žinai, per pastaruosius mėnesius Mariana keletą kartų veržėsi pėsčiomis išeiti iš namų pas tave, ir būtų išėjusi, jei niekas nebūtų jos sulaikęs.

Tonijus papurtė galvą. Ir netikėtai ėmė muistytis, mosuoti rankomis, tarsi nebegalėtų viso to ištverti, nenorėtų leisti pasipilti ašaroms, bet nebeįstengtų savęs kontroliuoti. Paskui atsilošė kėdėje ir išgėrė Alesandro pasiūlytą vyną.

Kai pagaliau pakėlė paraudusias akis, šios atrodė tuščios bei pavargusios. Jis nusivylęs numojo ranka.

Vaikiną stebėjęs Alesandras impulsyviai sugriebė jį už peties.

— Paklausyk manęs, — ištarė. — Jis pernelyg gerai saugomas! Dieną ir naktį, namuose ir gatvėje jį nuolatos sekioja keturi bravai.

Tonijus linktelėjęs karčiai perkreipė lūpas:

— Žinau.

— Tonijau, kiekvieno, kurį pasiusi prieš jį, laukia nesėkmė. Be to, tokiu būdu tik dar labiau jį išgąsdintum. Venecijoje jau ir taip pernelyg daug kalbama apie tave. O po šiandieninio pasirodymo kalbų kils dar daugiau. Negaišk laiko, Tonijau, išvažiuok iš Italijos.

Tonijus vėl karčiai nusišypsojo.

— Taigi tu niekada tuo netikėjai? — tyliai paklausė jis.

Alesandro veidan plūstelėjo toks įtūžis, jog akimirksnį atrodė nebepanašus pats į save. Jis susiraukė, o paskui lūpas ištempė paniekos šypsenėlė. Niūros ironijos sklidinu tonu jis paklausė:

— Na kaip gali šito klausti? — o paskui, pasislinkęs prie Tonijaus, pridūrė: — Jei tik būčiau galėjęs, būčiau pats jį užmušęs.

— Ne, — sušnibždėjo Tonijus papurtęs galvą. — Palik jį man, Alesandrai.

Dainininkas atsišliejo į kėdės atlošą. Dirstelėjo į savo taurę, šiek tiek paskalandavo vyną ir išgėrė. O paskui pasakė:

— Vis dėlto pakentėk, Tonijau, pakentėk! Ir, dėl Dievo meilės, būk atsargus. Neleisk jam atimti tavo gyvybės. Jau ir taip jis iš tavęs pernelyg daug atėmė.

Tonijus vėl nusišypsojo, paėmė bičiulį už rankos ir švelniai, raminamai spustelėjo.

— Aš būsiu šalia, — pažadėjo Alesandras, — kada tau beprireiktų.

Juodu ilgam nutilo, bet toji tyla buvo tokia lengva ir be įtampos, tarsi vienijanti du senus bičiulius, kuriems nebūtina kalbėtis. Tonijus, rodos, nugrimzdo į prisiminimus.

Pamažu jo veidas pragiedrėjo, sušvelnėjo, akys vėl sveikai sublizgo.

— O dabar, — prabilo vaikinas, — noriu sužinoti, kaip laikaisi tu pats. Ar vis dar dainuoji šventojo Morkaus katedroje? Ir dar pasakyk: ar vakar vakare didžiavaisi savo mokiniu?

Praslinkus dar vienai valandai, Tonijus susiruošė išeiti. Ašaros vėl susitelkė akyse, taigi pasistengė, kad atsisveikinimas taptų kuo trumpesnis.

Bet kai judviejų su Alesandru akys susitiko paskutinį kartą, Tonijus staiga prisiminė viską, ką anksčiau galvojo apie šį tokį mylimą žmogų, prisiminė naivų pranašumo jausmą, kurį patyrė būdamas berniūkštis, kai laikė Alesandrą menkesniu už tikrą vyrą, bei visas kančias, susikaupusias viršum šių senų nuostatų. Visa tai vienu metu užplūdo Tonijų, jau stovintį tarpduryje.

Ir staiga aiškiai suvokė neišsakytą tiesą: juodu abu dabar tos pačios padermės būtybės, bet nė vienas nė už ką gyvenime apie tai neprasitars.

— Mes dar susitiksime, — sušnibždėjo Tonijus baimindamasis, kad balsas jo neišduotų.

Ir anaiptol neįsitikinęs tuo, ką dabar pasakė, apkabino bičiulį, akimirksniui prispaudė prie savęs, o tada apsisuko ir nuskubėjo šalin.

Artinosi vidurdienis. Tonijui būtinai reikėjo numigti, bet jis negalėjo. Praėjęs pro kardinolo rūmus taip, lyg būtų nepažinęs vartų, galų gale atsidūrė vienoje iš daugybės Romos bažnyčių, kurioje dar neteko lankytis. Bažnyčioje viešpatavo šešėliai, smilkalų kvapas, šimtų žvakių šviesa.

Nupiešti šventieji žvelgė į jį iš paauksuotų altorių. Juodai apsirengusios moterys patylom judėjo link atokiau stovinčio lopšio, iš kurio kūdikėlis Kristus tiesė į jas rankutes.

Apėjęs visas nišas, Tonijus staiga pamatė jam nežinomą šventąjį. Ir suklupo ten, šešėlyje, priešais mažą altorių, o paskui sukniubęs visu ūgiu išsitiesė ant akmenų paslėpęs veidą delnuose bei pravirko. Verkė ir verkė nesugebėdamas sustoti netgi dėl tų švelnių Romos moterų, kurios atsiklaupė prie jo ir vis šnibždėjo, šnibždėjo kažkokius paguodus žodžius. 17

Visą kitą savaitę Gvidas su Tonijum, kaip niekad anksčiau, gyveno ir kvėpavo vien tik opera. Visą dieną praleisdavo nagrinėdami ankstesniojo pasirodymo „klaidas“ ir silpnesnes vietas. Gvidas šiek tiek pakeisdavo akompanimentą ir užduodavo Tonijui sudėtingiausių pratimų, absoliučiai neįsivaizduojamų praeityje. Senjora Bjanka ardė siūles, taisė krinolinus, prisiuvinėjo naujus nėrinius arba blizgučius. Paolas visuomet buvo pasirengęs skubiai įvykdyti bet kokį pavedimą.

Savo trelėmis ir aukštosiomis natomis Betikinas pranoko pats save, o Tonijus nedelsdamas pagerindavo kiekvieną jo pasiekimą. Duetu suskambę jų balsai sukurdavo išties ypatingą grožį, nieko panašaus neprisiminė nė vienas; kas juodu girdėjo, taigi publika, nuščiūvanti tomis fantastiškomis akimirkomis, netrukus pratrūkdavo šaukti „bravo!“ Kiekvieną uždangos pakėlimą ir nuleidimą lydėjo griausmingos ovacijos.

Pirmame ir antrame aukštuose susirinkdavo visa aukštuomenė. Užsieniečiai rengė vis daugiau lošimų kortomis bei vakarienių, o bilietai į kiekvieną spektaklį būdavo išpirkti dar prieš Rudžeriui atidarant duris.

Kiekvieną vakarą užkulisiuose Gvidą apipuldavo ne tik gerbėjų minios, bet ir agentai, siūlantys kitą sezoną dirbti Drezdene, Neapolyje, Madride.

Į grimo kambarį plūdo gėlės, brangios tabokinės, kaspinėliais perrišti laiškai. Vežėjai laukdavo atsakymų. Rūškanas grafas di Stefanas kaskart kantriai linksėjo, kai maestro akmeniniu veidu kaskart pareikšdavo, esą Tonijus nepasirengęs pasinerti į visuomeninio gyvenimo sūkurį.

Pagaliau, po septinto sėkmingo pasirodymo, Gvidas atsisėdo su senjora Bjanka užrakintame grimo kambaryje ir sudarė sąrašą kvietimų, kuriuos Tonijui derėjo priimti pirmiausia.

Dabar jis galėjo bet kuriuo metu, kada panorėjęs, susitikti su grafu di Stefanu. Galėjo aplankyti Rafaelę šį vakarą.

Gvidui nebeliko abejonių. Jo mokinys išlaikė visus įmanomus išmėginimus. Jis gavo kvietimus iš geriausių pasaulių operos teatrų. Ir Gvidas pirmą kartą pritarė Rudžerio tvirtinimams, jog opera bus demonstruojama iki pat karnavalo pabaigos.

Tačiau Gvido triumfas buvo nevisiškas, kol nubudęs apyaušriu prie savo lovos nepamatė Tonijaus. Šis sėdėjo ir žiūrėjo pro atdarą langą.

Praėjusį vakarą grafas di Stefanas išsivedė Tonijų bemaž jėga. Juodu susipyko, paskui susitaikė ir išvažiavo. Ir nors di Stefano įsimylėjimas kėlė Gvidui šiokį tokį nerimą, bet kartu atrodė juokingas.

Jis pats, išsivadavęs iš grafienės, kuri sugrįžo atgal į Neapolį, praleido keturias saldžias valandas su jaunu tamsiaodžiu kastratu iš Palermo. Tasai berniukas, vardu Marčelas, dainavo gan neblogai, bet tiko tik menkiems vaidmenims, ir Gvidas atvirai jam apie tai pasakė.

O paskui prasidėjo lėtas, nuostabus bei rafinuotas meilės žaidimas, nes jaunesnysis iš judviejų pasirodė besąs pačių įvairiausių jutimų paslapčių meistras. Jo oda kvepėjo duona, be to, jis buvo vienas iš nedaugelio išromytųjų, kurie turėjo putlias krūtis, saldžias ir sultingas kaip moters.

Paskui vaikinukas buvo labai dėkingas už keletą monetų, kurias įbruko Gvidas. Ir meldė įleisti jį užkulisius, žadėdamas nusipirkti naują surdutą už pinigus, gautus iš maestro.

Supratęs, jog šie malonūs pasimatymai lauks kiekvieną naktį, Gvidas pasistengė reaguoti ramiai ir galvoti apie tai kaip apie kasdienišką dalyką.

O dabar buvo ankstyvas rytas, ir šaltas žiemos vėjas plūstelėjo į kambarį, kai Tonijus atsisuko bei priėjo prie mokytojo.

Gvidas pasitrynė akis. Jam pasirodė, kad visą Tonijų dengia mažulyčiai šviesos taškeliai. Paskui jis suprato, jog čia lietaus lašai, vis dėlto jaunuolis panėšėjo į šmėklą. Šviesa mirguliavo ant auksaspalvio apsiausto, baltų apykaklės raukinukų ir šiek tiek susitaršiusiuose juoduose plaukuose. Kai vaikinas įsitaisė šalia Gvido, atrodė kupinas žaižaruojančios energijos.

Gvidas atsisėdo lovoje ir ištiesė rankas. Jis pajuto, kaip Tonijaus lupos palietė jo kaktą, paskui blakstienas, o tada patyrė be galo pažįstamą apkabinimą.

Tą akimirką Tonijus jam atrodė esąs nuostabi, bemaž stebuklinga būtybė. Ir tuomet Gvidas išgirdo Tonijų tyliai pratariant:

— Mums pavyko, tiesa, Gvidai? Mums pavyko!

Gvidas sėdėjo ir tylėdamas žiūrėjo į Tonijų, glamonėjamas pro atvirą langą besiveržiančio gaivaus oro, kvepiančio lietumi. Ir staiga iš kažkur išniro keista mintis — atsitiktinė, bet jaudinanti: maestro pagalvojo, kad žiemos oras dvelkia tokia gaiva, lyg jis ūmai būtų persikėlęs toli toli nuo šio sudvisusio miesto, ant savo gimtinės Kalabrijos kalvų.

Ir tą akimirką, kai prieš akis iškilo visas gyvenimas, apimantis praeitį, dabartį bei ateitį, jis neįstengė kalbėti. Jis tiek daug dirbo ir pernelyg pavargo. Be to, niekaip negalėjo priprasti prie tokios laimės.

Bet maestro žinojo, kad Tonijus perskaitė jo akyse atsakymą į savo klausimą.

— Ir dabar mes galime tą padaryti, ar ne? — pasigirdo tylus Tonijaus šnabždesys. — Mes galime pradėti gyventi sau, jei panorėsim. Mums tai įmanoma.

— Jei panorėsim? Ką reiškia „jei“, Tonijau? — nusistebėjo Gvidas.

Kambaryje buvo labai šalta. Gvidas nukreipė žvilgsnį į pieno baltumo dangų Tonijui už nugaros. Pilki lietaus debesys atrodė labai tankūs, bet kartu švytėjo skaidria, beveik sidabrine šviesa.

— Kodėl tu pasakei „jei“? — švelniai paklausė jis.

Iš Tonijaus veido tryško begalinis sielvartas.

Bet gal Gvidui taip tiesiog pasirodė? Nes kai Tonijus vėl pažvelgė į jį, vaikinas šypsojosi.

Akių kampučiuose nusidriekė raukšlelių spinduliai, veidas nušvito, ir Gvidas liūdnai pagalvojo: jam niekada nepavyks iš tiesų susilieti su Tonijumi bei tapti šio grožio dalimi.

— Iš čia mes vyksime į Florenciją, — Gvidas paėmė Tonijų už rankų. — O paskui — kas žino, kur mes patrauksime! Gal į Drezdeną, o gal net į Londoną. Važiuosime, kur panorėsime!

Mokytojas jautė, kaip jo virpulys persiduoda Tonijui. Vaikinas pritariamai linksėjo, ir Gvidui atrodė, kad ši akimirka pernelyg nuostabi, kad širdis nebeišlaikys. Maestro nerado žodžių begaliniam dėkingumui už tai išreikšti.

Bet Tonijus jau nugrimzdo į savas mintis ir tarsi atsiskyrė nuo Gvido, o šiam beliko gėrėtis jo jaunyste, jo grožiu.

Staiga Gvidas suvokė, jog žiūrėdamas į Tonijų prisimena neseniai matytą jo atvaizdą — puikų portretą ant porceliano, sukėlusį jam tokį pat stulbinantį ir beveik mistinį pojūtį.

Jį apėmė susijaudinimas. Beveik švelniai — kas jam buvo visai nebūdinga — pabučiavęs mylimąjį, maestro pakilo iš lovos ir basas šaltomis grindimis perėjo per visą kambarį iki savo rašomojo stalo, kurio stalčiuje surado mažą ovalų portretą aukso filigrano rėmeliuose. Dabar, tamsoje, atvaizdo negalėjai įžiūrėti. Šiek tiek padvejojęs Gvidas pažvelgė į miglotą siluetą prie savo lovos.

Paskui priėjo ir įdėjo miniatiūrą Tonijui į rankas.

— Ji man davė prieš keletą dienų ir prašė perduoti tau, — prisipažino, nė nesitikėjęs, kad šios mažos dovanėlės įteikimas suteiks jam tokį malonumą.

Tonijus įsižiūrėjo į portretą. Iš po juostos išslydę plaukai krito jam ant veido.

— Kaip tiksliai ji tave atvaizdavo, tiesa? O svarbiausia, iš atminties. Absoliučiai! — Gvidas pakraipė galvą.

Jis žvelgė žemyn į mažutį portretą: baltą veidą, juodas akis. Miniatiūra panėšėjo į baltą liepsną, degančią ištiestame Tonijaus delne.

— Jinai ant manęs pyks, — pratarė Gvidas, — už tai, kad buvau užmiršęs paveikslėlį.

Iš tiesų maestro neužmiršo, tiesiog laukė tinkamos progos, tokios kaip ši — tylios, ramios akimirkos, ir dabar pats nesuprato, kodėl pasijuto toks patenkintas.

— O kaip ji apskritai laikosi? — sušnibždėjo Tonijus beveik be garso, tarsi traukdamas garsą į save, užuot iškvėpęs. — Gyvena viena Romoje, tapo portretus...

— O, ji be galo populiari, — nusišypsojo Gvidas. — Nors pastaruoju metu, manau, pernelyg daug laiko praleidžia teatre.

Gvidas pamatė, kaip Tonijus vėl nuleido akis į portretą.

Kaskart išėjęs nusileidus uždangai Tonijus žvelgdavo į Kristinos ložę ir grakščiai, žemai nusilenkdavo dailininkei. O ši, persisvėrusi per turėklus, šypsodavosi ir audringai plodavo.

— Bet kaip ji gyvena? — neatlyžo Tonijus. — Nejaugi niekas jos negloboja? Nejaugi grafienė ne... Aš turiu omenyje...

Gvidas sekundėlę luktelėjo, o paskui lėtai apsisuko ir nužingsniavo link rašomojo stalo. Ten jis atsisėdo ir ėmė žvelgti pro langą į šviesėjantį dangų. Žvaigždės nyko, pro debesų properšas pasirodė pirmieji žiemos saulės spinduliai.

— Nejaugi ji neturi giminaičių, kurie ja rūpintųsi? — šnibždėjo Tonijus. — Ir ką jie pagalvotų, jeigu sužinotų, jog jinai pasiuntė dovaną žmogui, kuris...

Ir vaikinas vėl nutilo, laikydamas miniatiūrą priešais save abiem rankom lyg nepaprastai trapų daiktą.

Gvidas nesusilaikęs šyptelėjo.

— Tonijau, — švelniai pasakė jis. — Kristina laisva jauna moteris ir gyvena savo gyvenimą, kaip kad mes visi gyvenam savąjį, — ir dar labiau sušvelninęs toną paklausė: — Negi man vėl teks piršliauti?