Skaičiuojantis Dievas

7

Prisimenu, kaip praėjusį spalį grįžau namo, išgirdęs pirminę daktaro Nogučio diagnozę. Pastačiau savo furgoną įvažiavime į garažą. Siuzana jau buvo namie; tomis retomis dienomis, kai aš važiuodavau į darbą automobiliu, tas, kuris pirmas iš mūsų grįždavo namo, uždegdavo šviesą priebutyje, kad kitas žinotų, jog garaže jau yra automobilis. Aš, suprantama, paėmiau automobilį, kad galėčiau nuvažiuoti pas daktarą Nogučį, kurio kabinetas yra Finčo ir Beivju gatvių sankryžoje.

Išlipau iš automobilio. Vėjas buvo prižarstęs lapų ant mūsų įvažiavimo į garažą ir pievelės. Priėjau prie paradinių durų ir įėjau vidun. Išgirdau iš radijo sklindančią Feit Hil dainą „Šis bučinys”. Namo grįžau vėliau nei įprasta, ir Siuzana triūsė virtuvėje — girdėjau tarškančius puodus bei prikaistuvius. Perėjau kietmedžiu iškaltą priemenę ir pakilau puse laiptatakio iki svetainės; paprastai sustodavau nedideliame darbo kambaryje patikrinti korespondenciją, — jei Siuzana grįždavo namo pirmoji, ji padėdavo mano laiškus ant žemos knygų lentynos prie pat darbo kambario durų, — tačiau šiandien man rūpėjo visai kas kita.

Išėjusi iš virtuvės, Siuzana pabučiavo mane.

— Kas atsitiko? — paklausė ji.

— Kur Rikis? — klausimu atsakiau į klausimą.

Jam taip pat privalau pasakyti, tačiau bus lengviau pirmiau papasakoti Siuzanai.

— Pas Ngujenus.

Ngujenai gyveno už dviejų namų; jų sūnus Bobis buvo to paties amžiaus kaip ir Rikis.

— Kokios bėdos?

Laikiausi įsikibęs turėklų laiptų viršuje, vis dar būdamas šoko būsenos nuo išgirstos diagnozės. Rankos mostu pakviečiau Siuzaną kartu sėsti ant sofos.

— Siu, — tariau, kai atsisėdome, — šiandien buvau pas daktarą Nogučį.

Ji žiūrėjo man tiesiai į akis, stengdamasi jose perskaityti žinią.

— Kodėl?

— Dėl to kosulio. Buvau pas gydytoją praėjusią savaitę, ir jis atliko kai kuriuos tyrimus. Daktaras Nogučis pakvietė šiandien atvykti ir aptarti rezultatus. — Pasislinkau arčiau žmonos. — Nieko tau nesakiau; tyrimai atrodė įprasti — neverti apie juos pasakoti.

Siuzana kilstelėjo antakius, o jos veidas tapo labai susirūpinęs.

— Ir?

Susiradau jos ranką ir paėmiau. Siuzanos ranka drebėjo.

— Man vėžys, — pasakiau, — plaučių.

Siuzana išplėtė akis.

— O Dieve, — sukrėsta sudejavo ji. — Kas… kas dabar bus? — paklausė.

Lengvai gūžtelėjau pečiais.

— Reikės atlikti daugiau tyrimų. Diagnozė buvo nustatyta remiantis mano skrepliuose rastomis medžiagomis, tačiau gydytojas nori, jog būtų padalyta biopsija bei kiti tyrimai, kad būtų galima nuspręsti… nuspręsti, kiek jis išplitęs.

— Kaip? — paklausė Siuzana drebančiu balsu.

— Kaip aš jį gavau? — Trūktelėjau pečiais. — Nogučis mano, kad nuo mineralinių dulkių, kurių prisikvėpavau per visus tuos metus.

— Dieve, — virpėdama sudejavo Siuzana, — o Dieve.

Donaldas Čenas dešimt metų dirbo Maklaflino planetariume iki jį uždarant ir, kitaip nei kolegos, jis vis dar dirba. Donaldas buvo perkeltas į KOM švietimo programų skyrių, tačiau KOM nebuvo nuolatinių patalpų, pašvęstų astronomijai, tad Donas ne kažin ką teveikė — nors CBC kanalas kasmet ekrane parodydavo jo besišypsantį veidą, kai pradėdavo kristi meteoritų lietus.

Visas personalas Čeną vadino „vaikščiojančiu lavonu”. Jo veidas buvo siaubingai išblyškęs — astronomų profesinė rizika — ir atrodė, kad netrukus KOM jį taip pat išspirs.

Žinoma, Holuso buvimas suintrigavo visą muziejaus personalą, tačiau Donaldas Čenas šiuo apsilankymu domėjosi ypač. Jis buvo nuoširdžiai įsižeidęs, kad ateivis ieškojo ne astronomo, o paleontologo. Ceno kabinetas iš pradžių buvo planetariume; jo naujasis kabinetas čia, saugyklų centre, buvo ne ką didesnis už pastatytą karstą, tačiau Donas dažnai prasimanydavo priežasčių apsilankyti pas mane su Holusu, ir aš pradėjau priprasti priėjo beldimų į mano duris.

Holusas pirmą kartą vietoj manęs atidarė duris. Dabar jam gana sėkmingai pavykdavo susidoroti su durimis ir manipuliuoti rankena viena iš savo kojų, o ne apsisukti, kad padarytų tai ranka. Prie pat durų kėdėje sėdėjo Mušeika — taip visi pravardžiavo Alą Brusterį, dramblotą apsaugos darbuotoją, dėl Holuso lankymųsi paskirtą nuolat dirbti paleobiologijos skyriuje. O šalia Mušeikos stovėjo Donaldas Čenas.

— Ni hao ma? — kreipėsi Holusas į Čeną.

Man pasisekė, kad prieš du dešimtmečius dalyvavau bendrame Kanados ir Kinijos dinozaurų tyrimo projekte, tad pakenčiamai išmokau mandarinų dialektą, ir dabar nekreipiau dėmesio į pasisveikinimą kiniškai.

— Hao, — atsakė Čenas.

Jis įsmuko į mano kabinetą, uždarė paskui save duris ir linktelėjo Mušeikai.

— Sveikas, Žudike, — angliškai pasisveikino su manimi Čenas.

— Žudike? — nustebo Holusas ir pažvelgė iš pradžių į Čeną, po to į mane.

Nusikosėjau.

— Tai aa… pravardė.

Čenas pasisuko į Holusą.

— Tomas vadovauja kovai prieš dabartinę muziejaus administraciją. Laikraštis ‘‘Toronto Star” praminė jį vampyrų žudiku.

— Potencialiu vampyrų žudiku, — pataisiau Doną. — Dorati vis dar dažniausiai pavyksta pasiekti savo.

Čenas atsinešė senovinę knygą, sprendžiant iš hieroglifų paauksuotame viršelyje, parašytą kiniškai; nors galiu kalbėti šia kalba, tačiau skaityti man yra neįkandama.

— Kas tai? — paklausiau.

— Kinijos istorija, — atsakė Čenas. — Esu įtaisęs slaptą klausymosi aparatą pas Kangą.

Kangas vadovavo Artimųjų Rytų ir Azijos civilizacijų skyriaus Luizos Holi Stoun komitetui, dar vienam junginiui, atsiradusiam po Hariso finansavimo apkarpymų.

— Dėl to panorau susitikti su Holusu.

Forhilnoras kilstelėjo savo akių stiebelius pasirengęs padėti.

Čenas padėjo sunkią knygą ant mano rašomojo stalo.

— 1998 metais grupė Vokietijos Makso Planko nežemiškosios fizikos instituto astronomų paskelbė, jog atrado supernovos liekanas — tai, kas liko po milžiniškos žvaigždės sprogimo.

— Aš žinau apie supernovas, — įsiterpė Holusas. — Tiesą sakant, daktaras Džerichas ir aš neseniai apie jas kalbėjome.

— Gerai, — sutiko Čenas. ^ Taigi šių vyrukų atrastos liekanos yra labai arti, gal už 650 šviesmečių, Vėlos žvaigždyne. Jie šias liekanas pavadino RX J0852.0-4622.

— Supratau, — tarė Holusas.

Čenas turėjo menką humoro jausmą. Jis tęsė toliau:

— Suformavusi šias liekanas supernova turėjo būti matoma mūsų danguje maždaug 1320 metais. Tiesą sakant, ji turėjo šviesti ryškiau nei mėnulis ir būti matoma net dienos metu. — Čenas nutilo, laukdamas, kad kuris nors iš mūsų užginčys šį teiginį. Mes nesiginčijome, tad Donas tęsė: — Tačiau apie ją nėra jokių istorinių įrašų, visiškai neužsimenama, kad ji kada nors būtų buvusi pastebėta.

Holuso akių stiebeliai suvilnijo.

— Sakėte, jog ši supernova buvo Vėlos žvaigždyne? Tai pietinis žvaigždynas tiek jūsų, tiek mano pasaulio danguje. Tačiau jūsų pasaulio Pietų pusrutulyje yra nedaug gyventojų.

— Tiesa, — sutiko Čenas. — Tiesą sakant, vieninteliai žemiškieji supernovos įrodymai, kuriuos apskritai pavyko rasti, yra nitratų padidėjimas Antarktidos sniege, kurį galima sieti su supernova; panašūs padidėjimai siejami su kitomis supernovomis. Tačiau Vela^ra matoma iš mano protėvių žemės; ją galima aiškiai matyti Pietų Kinijoje. Pamaniau, jog jei kas nors ir užfiksavo supernovą, tai turėjo padaryti kinai. — Donas pakėlė knygą. — Bet jokių įrašų nėra. Žinoma, 1320-ieji buvo Juanų dinastijos valdymo vidurys.

— Ak, — apsimečiau išminčiumi, — Juanų.

Čenas pažvelgė į mane tarsi į banalų miesčionį.

— Juanų dinastiją Pekine įkūrė Kubla Chanas, — tęsė Čenas.

— Paprastai kinų vyriausybės dosniai remdavo astronominius tyrimus, tačiau tuo metu mokslas nebuvo finansuojamas, nes viską užvaldė mongolai. — Jis trumpam nutilo. — Nelabai skiriasi nuo to, kas dabar vyksta Ontarijo provincijoje.

— Ar tik nejaučiame pagiežos? — įgėliau.

Čenas lengvai trūktelėjo pečiais.

— Tai vienintelis aiškinimas, kurį galiu sugalvoti, kodėl mano tauta neaprašė supernovos. — Jis atsisuko į Holusą. — Supernova iš Beta Hydri turėjo būti taip pat gerai matoma kaip ir iš čia. Ar jūsų rasė turi kokių nors duomenų apie ją?

— Patikrinsiu, — pažadėjo Holusas.

Atvaizdas liovėsi judėjęs; net liemuo nebesiplėtė ir nesusitraukinėjo. Laukėme maždaug minutę, tuomet milžiniškas voras vėl atgijo. Holusas vėl grįžo į savo įsikūnijimą.

— Ne, — pareiškė jis.

— Jokių duomenų apie supernovą prieš 650 metų?

— Ne, kalbame apie Vėlos žvaigždyną.

— Suprantama, jog aš turiu omenyje Žemės metus.

Užuomina, kad jis galėjo supainioti, įžeidė Holusą.

— Žinoma. Paskutinioji plika akimi matoma supernova, kurią stebėjo arba forhilnorai, arba rydai, buvo atsiradusi Didžiajame Magelano Debesyje prieš penkiolika metų. Prieš tai abi rasės matė supernovą žvaigždyne, kurį jūs vadinate Gyvatnešio, ir tai buvo pačioje jūsų septynioliktojo amžiaus pradžioje.

Čenas linktelėjo.

— Keplerio supernova.

Jis pažvelgė į mane.

— Ji buvo čia matoma 1604 metų pradžioje. Supernova spindėjo ryškiau už Jupiterį, tačiau dienos metu ją įžiūrėti turėjo būti sunku. — Susimąstęs Čenas sučiaupė lūpas. — Nuostabu. Keplerio supernova nebuvo nei arti Žemės, nei Beta Hydris, nei Delta Pavonis, tačiau visi trys pasauliai ją matė ir tai užfiksavo. Supernova 1987A net nebuvo šioje galaktikoje, tačiau mes visi ją užregistravome. O supernova Vėlos žvaigždyne 1320 metais susidarė gana netoli. Maniau, kad kažkas ją matė.

— Gal sutrukdė dulkių debesis? — spėliojo Holusas.

— Šiuo metu nėra jokio dulkių debesio, — atsakė Čenas. — Be to, tas debesis turėjo būti arba nepaprastai arti žvaigždės, kuri sprogo, arba neįtikėtinai didelis, kad užstotų vaizdą iš Žemės ir Beta Hydri, ir Delta Pavonis. Kažkas būtų ją pastebėjęs.

— Tai bent mįslė, — sumurmėjo Holusas.

Čenas linktelėjo.

— Keista, tiesa?

— Mielai jums pateiksiu visą informaciją apie supernovas, kurią sukaupė mano tautiečiai, — pažadėjo Holusas. — Galbūt ji ką nors apšvies.

Spėliojau, ar Holusas sąmoningai pavartojo žodžių žaismą.

— Būtų puiku, — nudžiugo Čenas.

— Pasirūpinsiu, kad iš pagrindinio laivo atsiųstų medžiagos, — užtikrino Holusas, siūbuodamas akių stiebelius.

Kai man buvo keturiolika, muziejus surengė konkursą vaikams, besidomintiems dinozaurais. Nugalėtojas turėjo gauti įvairiausių su paleontologija susijusių prizų.

Jei tai būtų buvęs smulkmenų ar bendrųjų žinių apie dinozaurus konkursas arba jei vaikams būtų reikėję atpažinti fosilijas, esu tikras, jog būčiau laimėjęs.

Tačiau taip nebuvo. Konkurse reikėjo padaryti dinozauro marionetę.

Žinojau, koks tai turėjo būti dinozauras — parazaurolofas, KOM simbolis.

Mėginau padaryti dinozaurą iš plastilino ir putplasčio bei medinių kaištelių.

Išėjo kažkoks nesusipratimas. Galva su ilga skiautere visai nesilaikė. Taip ir neužbaigiau dinozauro. Konkurse nugalėjo kažkoks storuliukas; aš dalyvavau prizų įteikimo ceremonijoje. Vienas prizų buvo zauropodo modelis. Berniukas sušuko: „Jėga! Brontozauras!” Aš pasišlykštėjau: net septintajame dvidešimto amžiaus dešimtmetyje nieko neišmanantis apie dinozaurus modelį būtų pavadinęs apatozauru.

Tačiau man tai buvo vertinga pamoka.

Supratau, jog negalima pasirinkti, kokiu būdu tave tikrins.

Galbūt Donaldas Čenas su Holusu ir buvo susižavėję supernova, tačiau mane labiau domino tai, apie ką su Holusu kalbėjome anksčiau. Kai tik Donas išėjo, kreipiausi į Holusą:

— Taigi, Holusai, atrodo, kad jūs, vyručiai, labai domitės DNR.

— Manau, jog tai tiesa, — atsakė ateivis.

— Ką… — mano balsas ėmė trūkinėti; nurijau seilę ir vėl pabandžiau: — Ką jūs žinote apie DNR sutrikimus, jų reprodukcijos klaidas?

— Žinoma, tai ne mano sritis, — atsakė Holusas, — o mūsų erdvėlaivio gydytojos Lablok. Ji yra gana patyrusi šioje srityje…

— O ar šis Lablok… — vėl nurijau seilę, — … ar ši Lablok ką nors nusimano, tarkime, apie vėžį?

— Vėžio gydymas mūsų pasaulyje yra specializuota disciplina, — atsakė Holusas. — Žinoma, Lablok kažką apie tai nusimano, tačiau;..

— Ar jūs išgydote vėžį?

— Mes jį gydome švitinimu ir chemikalais, — paaiškino Holusas. — Kartais šis gydymas būna veiksmingas, tačiau dažniausiai ne.

Jo balsas nuskambėjo gana liūdnai.

— Ak, — tariau, — tas pats ir Žemėje.

Kurį laiką tylėjau; žinoma, tikėjausi kitokio atsakymo. Na, tiek to.

— Kalbant apie DNR, — pagaliau prabilau, — ar… ar negalėčiau gauti jūsų DNR pavyzdžio? Žinoma, jei tai nėra per daug asmeniška. Norėčiau atlikti kai kuriuos tyrimus.

Holusas ištiesė ranką.

— Prašau.

Vos neužkibau už šio kabliuko.

— Juk iš tiesų jūsų čia nėra. Jūs esate tik projekcija.

Holusas nuleido ranką, o jo akių stiebeliai suvilnijo, išrašydami „S” raidę.

— Atleiskite už pokštą. Tačiau, žinoma, jei norite DNR pavyzdžių, mielai pateiksiu. Pasirūpinsiu, kad atvyktų kosminis keltas su DNR pavyzdžiais.

— Dėkui.

— Tačiau galiu pasakyti, ką atrasite. Atrasite, jog mano egzistavimas yra toks pat neįtikėtinas, kaip ir jūsų. Tokia sudėtinga išsivysčiusios gyvybės forma tiesiog negalėjo atsirasti atsitiktinai.

Giliai įkvėpiau. Nenorėjau ginčytis su ateiviu, bet, po velnių, jis juk mokslininkas. Turėtų būti išmintingesnis. Pasisukau kėdėje į kompiuterį, užkeltą ant įrenginio, gauto mainais už rašomąją mašinėlę, kai pradėjau čia dirbti. Man davė madingą dvigubą „Microsoft” klaviatūrą; muziejus privalėjo jomis aprūpinti visus, kurie prašė, po to, kai personalo draugija pradėjo kaltinti administraciją, kad ji atsakinga už darbuotojų riešų uždegimus.

Mano kompiuteryje buvo „Windows NT” sistema, tačiau aš jame atidariau DOS dialogą ir, sulaukęs kreipinio, klaviatūroje surinkau komandą. Pradėjo veikti taikomoji programa, ir ekrane išdygo šachmatų lenta.

— Tai standartinė žmonių žaidimo lenta, — paaiškinau. — Joje mes žaidžiame du strateginius žaidimus: šachmatais ir šaškėmis.

Holusas suglaudė akis.

— Girdėjau apie pirmąjį kiek žinau, meistrišką žaidimą šachmatais jūs laikėte vienu didžiausių žmonijos intelektualių laimėjimų — kol kompiuteris nenugalėjo labiausiai patyrusio žmogaus. Jūs, žmonės, esate linkę gana painiai apibrėžti intelektą.

— Galbūt, — sutikau. — Tačiau iš tiesų noriu pakalbėti apie kai ką daugiau nei šaškės. — Paspaudžiau klavišą. — Čia atsitiktinai išdėstytos žaidimo figūros. — Maždaug trečdalyje iš šešiasdešimt keturių langelių išdygo apvalios figūros. — O dabar žiūrėkite: kiekvienas užimtas langelis turi aštuonis kaimyninius, įskaitant esančius kampuose pagal įstrižaines, teisingai?

Holusas vėl barkštelėjo akimis.

— O dabar paimkime tris paprastas taisykles: bet kuris langelis liks nepakitęs — arba užimtas, arba tuščias — jei tiksliai du kaimyniniai langeliai yra užimti. O jei užimtas langelis turi tris užimtus kaimyninius langelius, jis lieka užimtas. Visais kitais atvejais langelis tampa tuščias, jei toks nebuvo, o jei buvo tuščias, lieka tuščias. Supratote?

— Taip.

— Gerai. O dabar išplėskime lentą. Naudokime ne 8 x 8 matricą, o 400 x 300; šiame vaizduoklyje kiekvieną langelį bus galima pavaizduoti 2x2 taškų elementu. Užimtus langelius vaizduosime baltais elementais, o neužimtus juodais.

Paspaudžiau klavišą, ir šachmatų lenta nutolo, tuo pat metu išsiplėsdama į visus keturis ekrano kampus. Esant tokiai skiriamajai gebai, lentos tinklelis išnyko, tačiau aiškiai matėsi atsitiktinai išsidėstę šviesūs ir tamsūs elementai.

— Dabar, — tariau, — pritaikykime mūsų tris taisykles. — Paspaudžiau tarpo klavišą, ir taškų išsidėstymas pasikeitė. — Dar kartą, — tariau, paspausdamas tarpo klavišą, ir išsidėstymas vėl pasikeitė. — Ir dar kartą. — Vėl spustelėjau klavišą, ir taškai ekrane vėl kitaip išsidėstė.

Holusas pažvelgė į monitorių, po to į mane.

— Ir?

— Ir tai, — atsakiau, paspausdamas kitą klavišą, ir procesas pradėjo kartotis automatiškai: taikyti tris taisykles kiekvienai esančiai lentoje figūrai, parodyti naująjų išsidėstymą, vėl taikyti tris taisykles, rodyti pasikeitusį išsidėstymą ir taip toliau.

Prireikė vos kelių sekundžių, kad atsirastų pirmasis sklandytuvas.

— Ar matote tą penkių elementų grupę? — paklausiau. — Mes ją vadiname „sklandytuvu”. A, štai dar vienas. — Bakstelėjau pirštu į ekraną. — Ir dar vienas. Stebėkite, kaip jie juda.

Ir iš tiesų atrodė, kad taškai juda darnia grupe, keliaudami monitoriuje iš vienos vietos į kitą.

— Jei šią imitaciją tęstume pakankamai ilgai, — paaiškinau, — išvystume įvairiausių panašių į gyvybę darinių; tiesą sakant, šis žaidimas vadinasi „Gyvybė”. Jį 1970 metais išrado matematikas Džonas Konvėjus; aš naudodavau šį žaidimą Toronto universitete dėstydamas evoliuciją. Konvėjų apstulbino tai, ką sukūrė šios trys paprastos taisyklės. Jei atliksime pakankamai daug iteracijų, atsiranda vadinamoji „sklandytuvų patranka” — struktūra, reguliariais intervalais iššaunanti naujus sklandytuvus. Iš tiesų sklandytuvų patrankas galima sukurti, kai susiduria trylika ar daugiau sklandytuvų, tad, tam tikra prasme, sklandytuvai reprodukuojasi. Taip pat galima gauti „rijikus”, kurie suardo pro šalį slenkančius objektus; šio proceso metu „rijikai” yra apgadinami, tačiau po kelių ciklų jie patys save pataiso. Sis žaidimas sukuria judėjimą, reprodukavimąsi, maitinimąsi, augimą, žaizdų gijimą ir dar daugiau. Ir visa tai vyksta iš pradžių buvusiai atsitiktinei figūrų atrankai pritaikius šias tris paprastas taisykles.

— Nesuprantu, ką jūs man norite įrodyti, — pareiškė Holusas.

— Esmė yra tai, jog gyvybė — kad ir kokia sudėtinga ji atrodytų — gali būti sukurta taikant labai paprastas taisykles.

— Ir ką būtent reiškia tos taisyklės, kurias jūs be paliovos taikote?

— Na, fizikos dėsnius, tarkime…

— Niekas neginčija, kad menama tvarka gali atsirasti taikant paprastas taisykles. Tačiau kas jas parašė? Visatai, kurią man rodote, jas parašė… sakėte jo vardą…

— Džonas Konvėjus.

— Taip. Taigi Džonas Konvėjus yra šios visatos dievas, ir visa ši imitacija įrodo, kad bet kuriai visatai reikalingas dievas. Konvėjus buvo programuotojas. Dievas taip pat buvo programuotojas; jo sugalvoti fizikos dėsniai ir fizinės konstantos yra mūsų visatos kompiuterinė programa. Tariamas skirtumas tarp jūsų Konvėjaus ir mūsų Dievo yra tas, kad ponas Konvėjus, kaip sakėte, nežinojo, kokį rezultatą duos jo kompiuterinė programa, kol jos nesukompiliavo ir nepradėjo vykdyti, todėl jį ir nustebino rezultatai. Manome, kad mūsų kūrėjas omenyje turėjo konkretų rezultatą ir parašė tokią kompiuterinę programą, kuri jį duotų. Žinoma, ne viskas vyko tiksliai taip, kaip buvo suplanuota — tokią mintį perša masiniai išnykimai. Tačiau vis tiek atrodo aišku, kad Dievas sąmoningai sukūrė visatą.

— Ir jūs tikrai tuo tikite? — paklausiau.

— Taip, — atsakė Holusas, stebėdamas, kaip nauji sklandytuvai šoka mano kompiuterio ekrane, — tikrai tikiu.